Lietuvos patirtis, susijusi su Kinijos prekybos embargu, yra palyginti šviežia, nes Lietuva palaiko glaudžius santykius su Taivanu. Artėjant Čekijos parlamento deputatų rūmų pirmininkės Marketos Pekarovos Adamovos, kuri į Taivaną vyks su didžiausia visų laikų Čekijos verslo delegacija, kelionei, Lietuvos ambasadorius Čekijoje Laimonas Talat-Kelpša pasakoja, kaip Vilnius reagavo į embargą. “Mums nebekelia streso Kinijos rinkos praradimas”, – pabrėžė jis interviu HN.

Tuo pat metu Lietuvoje liepą vyks NATO viršūnių susitikimas, kuriame bus priimti sprendimai dėl rytinio aljanso sparno gynybos stiprinimo. Vilnius jau investuoja daugiau nei milijardą eurų į objektų, kuriuose įsikurs sąjungininkų kariai, įskaitant Čekijos karius, statybą. Be to, jis prašo sąjungininkų skirti daugiau karių, taip pat oro ir priešraketinės gynybos priemonių.

Žvelgdamas į Čekijos ir Lietuvos ekonominius santykius, J. Talat-Kelpša pabrėžė, kad neišnaudotos Čekijos ir Lietuvos įmonių bendradarbiavimo galimybės yra, pavyzdžiui, biotechnologijų srityje, kuri Lietuvoje vystosi neregėtais tempais ir jau dabar sudaro 2,7 proc. Lietuvos BVP. O puikią reputaciją Baltijos šalyse turinčios Čekijos gydyklos taip pat galėtų sulaukti naujų svečių.

ME: Į Taivaną vyksta Čekijos parlamento ir verslo delegacija. Po suartėjimo su Taivanu Lietuva turėjo sunkios patirties su Kinija, įskaitant prekybos embargą lietuviškoms prekėms. Kokias pagrindines pamokas reikėtų išmokti kitoms ES ir NATO sąjungininkėms tuo metu, kai santykiai su Kinija tampa vis labiau įtempti?

LTK: Pirmiausia turiu pabrėžti, kad dabartinę santykių su Kinija formą pasirinko ne Lietuva. Tai buvo Kinijos vyriausybės sprendimas eskaluoti įtampą ir daryti nepagrįstą ekonominį spaudimą Lietuvai. Jau kelerius metus Lietuva plečia santykius su Indijos ir Ramiojo vandenyno regiono šalimis, atidarė atstovybes Pietų Korėjoje, Australijoje ir Singapūre. Neatsiejama šios strategijos dalis yra mūsų atstovybė Taivane. Svarbu tai, kad ji atitiko kitų Europos šalių nusistovėjusią praktiką. Pavyzdžiui, Čekija taip pat turi prekybos atstovybę Taipėjuje. Tačiau šį kartą Kinija staiga nusprendė iš esmės prieštarauti mūsų atstovybės atidarymui. Įsivaizduokite: kai kurioms šalims “leidžiama” turėti atstovybę Taipėjuje, o Lietuvai – ne. Mes, kaip suvereni šalis, negalėjome sutikti su tokiu požiūriu.

Europos ir transatlantinis solidarumas mums labai padėjo. Tuomet labai smarkiai išplėtėme prekybą Azijoje, kompensuodami nuostolius Kinijoje. Jei manęs paklaustumėte, ar Kinijos rinkos “praradimas” vis dar kelia mums stresą, atsakyčiau: “Jau nebe”.

Taigi pirmoji pamoka yra ta, kad reikia žinoti, ko norite, ir to laikytis. Antroji pamoka: diversifikuokite savo verslą Azijoje ir būkite atsparesni autoritariniams režimams. Praėjusiais metais beveik 90 procentų Lietuvos užsienio prekybos sudarė prekyba su demokratinėmis šalimis. Ir, patikėkite, tai buvo pats maloniausias laikotarpis mūsų ekonomikos raidos istorijoje. Mūsų įmonių prekybiniai ginčai gali būti sprendžiami teisminiu keliu ir be politinio kišimosi.

ME: Taigi reiktų įvertinti prekybos ir investicijų riziką nedemokratinių šalių atveju?

LTK: Taip, tai trečioji pamoka: didinti visuomenės informuotumą apie riziką, susijusią su santykių palaikymu su nedemokratiniais režimais. Atsižvelgiant į mūsų geografinį artumą su Rusija ir Baltarusija, Lietuva turi vieną geriausių rizikos vertinimo ir užsienio investicijų kontrolės mechanizmų, jis mums leidžia išvengti priešiško kapitalo pavojingo skverbimosi.

Ir ketvirtoji pamoka: dirbkite su sąjungininkais, kurie kritiniais momentais jus palaikys. Europos Komisijos, ES valstybių narių ir JAV administracijos parama mums leido imtis veiksmų prieš Kiniją Pasaulio prekybos organizacijoje. Kliaunamės ir toliau kliausimės politine parama, kurią šiomis sunkiomis akimirkomis mums suteikė Čekija.

ME: Yra žinoma apie Taivano investicijas į Lietuvos puslaidininkių pramonę. Kaip toli pažengusios derybos ir kokios yra galimybės?

LTK: Taivanas yra pažadėjęs Lietuvoje investuoti ne mažiau kaip 200 mln. eurų (daugiau kaip 4,7 mlrd. kronų). Šių metų sausį trys mūsų pirmaujančios aukštųjų technologijų įmonės pasirašė sutartis su Taivanu už daugiau kaip 22 mln. eurų (beveik 524 mln. kronų). Tikimasi, kad įgyvendinus vieną iš šių sutarčių netoli Vilniaus atsiras puslaidininkių gamybos padalinys. Taigi žengiame keliu, kuris, jei viskas sėkmingai klostysis, galiausiai turėtų paskatinti Lietuvos pramonės ir mokslo plėtrą.

ME: Čekijos kariai dalyvauja NATO misijoje Lietuvoje. Kiek svarbus dabar šis karinis aljanso buvimas Jūsų šalyje? Ar tikitės, kad reikės, jog čia atvyktų daugiau aljanso karių, galbūt kaip atgrasymo nuo Rusijos priemonės?

LTK: Čekijos karinis buvimas Lietuvoje yra vienas iš kertinių mūsų bendradarbiavimo ramsčių. Čekijos kariai atlieka labai svarbų vaidmenį mūsų regione dislokuotose NATO kolektyvinėse pajėgose. Esame dėkingi kiekvienam kariui, jų šeimų nariams, taip pat Čekijos vadovybei ir plačiajai visuomenei, kurie remia šią misiją.

Agresyvus Rusijos karas prieš Ukrainą padidino saugumo riziką prie mūsų sienų. Todėl praėjusiais metais Madride NATO nusprendė išplėsti savo buvimą Lietuvoje nuo dabartinės kovinės grupės iki brigados dydžio. Tai reiškia, kad NATO karių skaičius padidės nuo tūkstančio iki kelių tūkstančių. Lietuva taip pat plečia savo gynybinius pajėgumus. Mūsų išlaidos gynybai jau pasiekė 2,5 % BVP ir toliau augs.

Tačiau, kalbant apie tvarų saugumą, reikia priimti tolesnius sprendimus. Mums reikia stipresnės oro ir priešraketinės gynybos mūsų regione. NATO oro policijos misija Baltijos šalyse turėtų būti pertvarkyta į visavertę oro gynybos misiją. Prie to reikia pritaikyti naujus NATO gynybos planus. Tai bus vienas svarbiausių darbotvarkės klausimų būsimo NATO aukščiausiojo lygio susitikimo Vilniuje, kuriame turėtų dalyvauti Čekijos prezidentas Petras Pavelas.

ME: Kokia padėtis dėl nuolatinio vokiečių brigados dislokavimo Lietuvoje? Vokietijos ir Lietuvos politikai padarė keletą prieštaringų pareiškimų…

LTK: Nenorėčiau gilintis į tebevykstančių diskusijų detales. Faktas tas, kad mūsų vadovai susitarė dėl Vokietijos brigados dislokavimo Lietuvoje. Tai rimtas išbandymas logistikos, ginkluotės ir infrastruktūros kūrimo požiūriu. Tik vienas pavyzdys: apskaičiuota, kad reikiamos infrastruktūros sukūrimas kainuos 1 mlrd. eurų. Tai bus mūsų, Lietuvos mokesčių mokėtojų, lėšos, ir mes esame pasirengę šią sumą investuoti. Kuo greičiau pradėsime ir užbaigsime šią pertvarką, tuo saugesnis bus mūsų kolektyvinis saugumas.

ME: Kokia šiuo metu yra Rusijos dezinformacijos scenos veikla Lietuvoje? Ar į platesnę ES ir NATO sąjungininkų informacinę erdvę ateina naujų naratyvų, į kuriuos turėtume reaguoti kartu?

LTK: Kiekvieną savaitę gaunu pagrindinių dezinformacijos pranešimų apie Lietuvą santrauką, surinktą iš įvairių priešiškų šaltinių. Tendencija aiški: šiuose naratyvuose kartojama žinia, kad Lietuva yra silpna ir neturtinga šalis, visiškai priklausoma nuo ES subsidijų ir nepajėgi apsiginti. Ir, žinoma, itin rusofobiška. Tai visiška nesąmonė.

Tačiau šiais naratyvais siekiama dviejų tikslų: pirma, pasėti tarp mūsų sąjungininkų abejonę, ar Lietuvą apskritai verta ginti, ir, antra, pakirsti mūsų pačių pasitikėjimą savimi ir valią priešintis. Norėčiau priminti, kad tas pats, nors ir šiek tiek kitokia forma, mums buvo tvirtinama ir apie Ukrainą. Šiandien matome, kad vienintelė tikrai silpna ir neturtinga šalis, visiškai priklausoma nuo pajamų iš naftos ir dujų, be to, itin “vakarofobiška”, yra Rusija.

Vykstančio karo kontekste turime labai atsargiai vertinti tam tikrus naratyvus, kuriuos mums bando primesti Rusija. Pavyzdžiui, kad karas prieš Ukrainą yra “krizė”, tiksliau, “krizė Ukrainoje”, tarsi dvi priešiškos pusės kovotų dėl kažko neesminio ir tuo darytų žalą platesniam tarptautiniam saugumui. Pagal šio naratyvo logiką “dvi pusės” turėtų liautis “kariauti” ir vietoj to “siekti susitarimo” prie “derybų stalo”.

Žinome, kad tai nesąmonė. Turime reikalą su beprecedenčiu agresyviu karu, kurį Rusija vykdo prieš Ukrainą, karu, kuris nebuvo išprovokuotas ir kuris neturi jokio pateisinimo. Ukraina kovoja dėl savo išlikimo. Taigi, ką praktiškai reiškia siūlymas Ukrainai nustoti kovoti dėl savo išlikimo? Akivaizdu, kad reikės diskutuoti, kaip pažaboti agresyvias Rusijos karines ambicijas, tikriausiai kaip demilitarizuoti Rusiją, kad ji nebekeltų grėsmės savo kaimynams. Žinoma, tik po to, kai Rusija atitrauks savo kariuomenę iki tarptautiniu mastu pripažintų Ukrainos sienų.

Arba dar vienas klaidingas naratyvas: mūsų sankcijos Rusijai kelia pasaulinio bado pavojų. Būtent Rusijos karas prieš Ukrainą sukelia badą ir neramumus pasaulyje, o ne mūsų sankcijos. Ir kuo greičiau Rusija nustos pulti Ukrainą ir išves savo karius, tuo greičiau šios grėsmės išnyks.

ME: Kalbame ne tik apie grėsmes, bet ir apie galimybes: lietuviai – kartu su latviais ir estais – negalėjo vykti gydytis į Ukrainą ir Rusiją. Ar Baltijos šalyse prisistatančios Čekijos SPA įmonės pasinaudos šia nauja galimybe? Kokio dydžio yra lietuvių turistų potencialas šiose šalyse?

LTK: Atleiskite, bet neteko girdėti, jog Lietuvos turistai vyktų į SPA Rusijoje… Šimtai tūkstančių lietuvių, tarp jų ir mano šeimos nariai, Stalino laikais buvo prievarta ištremti į Sibirą, bet jie nebuvo turistai – ir sovietiniai gulagai nebuvo SPA centrai. Nuo to laiko mūsų požiūris į “SPA atostogas” Rusijoje yra labai atsargus.

Tačiau Čekijos SPA yra visai kas kita. Karlovy Varai yra pripažintas prekės ženklas, kurį būtų galima aktyviau išnaudoti. Jei Čekijos turizmo statistika teisinga, 2022 m. Čekiją aplankė daugiau nei 100 000 turistų iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Taigi yra potencialo, kurį galima išnaudoti. Taip pat norėčiau atkreipti čekų dėmesį į galimybes keliauti po Lietuvą ar Baltijos šalis, šiame pakete galima rasti SPA, jūros paplūdimius, fantastišką gamtą, skanų maistą ir alų. Ir visa tai galima pasiekti automobiliu taip pat lengvai, kaip ir Kroatiją.

ME: Kur dar matote Čekijos verslo galimybes Lietuvoje ir atvirkščiai, kur įmonės gali nežinoti viena apie kitą arba neįvertinti kitos pusės potencialo?

LTK: Praėjusieji metai buvo išskirtiniai dvišalės prekybos požiūriu. Mūsų prekybos apyvarta pasiekė 1,5 mlrd. eurų (35 mln. kronų), t. y. išaugo daugiau nei 30 proc. Sunku rasti prekę, kuria nebūtume prekiavę, ir tai laikau mūsų ekonominių santykių išsivystymo simboliu.

Išskirčiau dvi potencialias bendradarbiavimo sritis. Pirmoji – pramonė ir gamyba. Tiek Čekija, tiek Lietuva turi stiprią industrinę bazę, todėl susidūrę su išaugusia paklausa ir perkrautais gamybos pajėgumais galime vieni kitiems padėti. Pavyzdžiui, “Škoda Auto” sulaukia užsakymo pagaminti dar 1 000 automobilių, tačiau nežino, iš kur gauti dar 1 000 galinio vaizdo veidrodėlių, nes visi vietiniai gamybos pajėgumai jau išnaudoti. Tad kodėl gi neužsakyti tų 1 000 veidrodėlių Lietuvoje, kuri yra netoli ir kurioje gamyba gerai išvystyta?

Antra, matau didžiulį partnerystės potencialą vadinamosios naujosios ekonomikos srityse, pavyzdžiui, IT, fintech ar biotechnologijų. Biotechnologijų sektorius šiandien sukuria 2,7 procento Lietuvos BVP, o iki 2030 m. turėtų pasiekti penkis procentus.

Biotechnologijų srityje verslo nekursi remdamasis nulinės sumos logika. Juose sėkmę galima pasiekti tik sutelkiant talentus, mokslinius tyrimus ir finansavimą iš įvairių šaltinių. Čekijos ir Lietuvos mokslininkams užsakę sukurti tam tikrą vaistą, vėliau tą vaistą išbandę Čekijoje ir Lietuvoje ir pritraukę privatų arba europinį finansavimą, kokį turėsime galutinį produktą – čekišką, lietuvišką, ar europinį? Tyrimams įdarbinę savo mokslininkus, testavimui – ligonines, naudos gauname visi. Taigi biotechnologija yra partneryste pagrįsta pramonės šaka. Čekija ir Lietuva joje turi daug galimybių.

https://zahranicni.hn.cz/c7-67186180-13hgnk-b09afae8fee2a09